Aldona Vaicekauskienė
Punskas

Kiekviena tauta renka, saugoja ir brangina visa tai, kas yra būdinga jos dvasinei ir materialinei kultūrai. Taigi, audiniais turėtų domėtis bemaž visi gyventojai, o ypač tie, kuriems rūpi savo tautinės kultūros ugdymas. Apie tai labai gerai žinojo Antanas ir Anastazija Tamošaičiai. Tai dailininkų tekstilininkų pora domėjęsi lietuvių liaudies menu, jį rinkę ir fiksavę. Išmokę austi 1931–1940 m. prie Žemės ūkio rūmų organizavo audimo kursus kitiems. A. Tamošaitis buvo įsitikinęs, kad tautinių raštų pagrindu galima kurti modernų meną. Tamošaičių dirbiniai buvo dekoruojami lietuvių liaudies audinių ornamentais: keturnyčiais ir aštuonnyčiais audimų raštais, rinktinių ir kaišytinių audinių bei juostų dekoru. Kūrinių savitumas atsiskleidė parenkant ornamentus, juos originaliai interpretuojant. 1934–1940 m. veikė privatūs Tamošaičių audimo kursai. Tokius kursus baigė ir mūsų krašto žmonės. Žinoma, kad juos lankė Antanas Macukonis iš Žagarių, bet dar anksčiau austi mokėsi Ona Malinauskaitė iš Ramoniškių. 1920 m. prie Žemės Ūkio rūmų buvo įkurta tekstilės dirbtuvė. Turbūt į tokią dirbtuvę pateko Ona Malinauskaitė iš Ramoniškių. Padedant Lietuvai, panaši dirbtuvė buvo įkurta ir Seinuose. Pastatas stovi ir dabar. Tai medinis geltonai dažytas namas šalia kelio, vedančio į „Žiburio“ mokyklą. Dirbtuvė buvo aprūpinta modernia tų laikų audimo įranga su mechaninėmis audimo staklėmis ir kitais reikmenimis. Dirbti Ona Malinauskaitė pradėjo su savo seserimi Agota. Prie jų vėliau prisijungė ir Antanas Macukonis. Apie šiuos audėjus plačiai žinota, nes jie audė viską ir visiems, kas užsisakydavo. Audė milą burkoms, frenčiams, audinį su kameliu moteriškiems sijonams, rankšluosčius, lovatieses, staltieses ir kitus buičiai reikalingus daiktus. Kas buvo savininkas, kas rūpinosi, kad tokia dirbtuvė Seinuose būtų įkurta, šiandien jau sunku atsekti. Antanas čia audė dar ir po karo.

Praėjo pusamžis ir 2013 m pabaigoje pradėjo veikti audimo dirbtuvė Punske, kuri buvo įkurta vykdant Seinų starostijos ir Lazdijų meno mokyklos projektą. Audimas turi senas tradicijas. Kažkada austi mokėjo kiekviena kaimo moteris, bet šiuo metu audžiančių nedaug. Kad įsigyta audimo įranga nestovėtų tuščia, sudaryta galimybė jomis naudotis Punsko gimnazijos mokiniams. Parašyta speciali mokymo programa ir jau antrus metus mokiniai ateina į Tautodailės dirbtuves „Šimtavirvis“ mokytis audimo ir kitų amatų. Austi moko mūsų krašto patyrusi audėja Veronika Valenskienė. Kad geriau galėtų būti plėtojamas audimo menas Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija parašė projektą „Tradicinis audinys – krašto turtas“, kurį finansavo Lenkijos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministras (Ministerstwo Kultury i Dziedzictwa Narodowego).

Mokymų metu buvo mokomasi išausti:

- dvinytą drobinį audinį
- dvinytą ataustą storais vilnoniais siūlais ir skirtą grindų takams
- dvinytą audinį su kaišytais ornamentais skirtą takeliams ant stalo
- keturnytą audinį ataustą lininiais ir medvilniniais siūlais skirtą rankšluosčiams.

Audimo metu buvo naudojamasi Punsko ,,Senosios klebonijos“ muziejiniais eksponatų pavyzdžiais

Audimas turi ne tik praktinę reikšmę, bet ir estetinę, apeiginę. Audimui naudojame vilnonius medvilninius ir lininius siūlus. Retkarčiais naudojamas ir šilkas, nes išausta lovatiesė naudojant medvilnę su šilku labai gražiai blizgėjo. Audinių raštus galima pritaikyti ir pramonės tekstilės audiniams. Drobulė audžiama įvairiai pradedant dvinyčiu, keturnyčiu ir daugiau nyčių. Pagrindinis audinys tai dvinytis. Iš vieno metmenų vėrimo keturnyčių galima išausti trijų ir keturių dalių raštus. Raštus veriam į nytis. Parinktinių audimų raštai renkami dvinyčio pynimo dugne. Kad nereikėtų skaičiuoti siūlų renkant raštą, metmenys suveriamos į nytis pluošteliais po tris ar keturias poras (6-8 siūlus). Veriama su pervarais, kurie rašto ataudą pritvirtina prie dugno. Į skietą veriam po du siūlus (1 pora). Audiniai audžiami vienu metmenų ir dviem ataudų sluoksniais, dugno ir rašto. Rinktiniu būdu audžiama lovatiesės, kilimėliai, pagalvėlės, takeliai, tautinių drabužių sijonai, prijuostės, juostos ir kt. Iš lininės medžiagos (drobulės) siuvama ir apranga: marškiniai, kelnės, suknelės ir kt. Toks audeklas leidžia kūnui kvėpuoti, sugeria prakaitą, sveika ir ekologiška.

Siūlų spalvų derinamas priklauso nuo regiono ir kiekvienos audėjos individualaus skonio. Mūsų močiutės dažniausiai naudojo juodą, žalią, rudą spalvas, kurias pačios pasigamindavo ir pačios dažydavo. Lovatiesės su juoda spalva naudojamos prie šermenų. Tamsesnėmis spalvomis audė gūnias arkliams uždengti, takus ant grindų. Mergelė savo kraityje turėjo įvairios paskirties audinių. Jais, per vestuves, būdavo apdovanojami vyro giminės. Namuose dar ir dabar galima sutikti kilimėlių, staltiesių, takelių, lovatiesių, rakšluosčių. Austus rankdarbius dabar naudojame kaip suvenyrus. Audimas yra vertinamas, nes tokių darbelių parduotuvėje nėra.

Projekto metu buvo audžiama kilimėliai ant sienos, takai ant grindų, takeliai ant stalo, apvalkalai pagalvėlėms. Audžiant buvo naudojama paprastas dvinytas audimas, naudojama keturnytis, rinktinis ir kaišytinis raštas.

 Audėja Veronika Valenskienė prie staklių Taudodailės dirbtuvėse „Šimtavirvis“


Austi dirbtuvėse mokosi ir suaugusieji


Keturnytas audinys skirtas rankšluosčiams


Dvinytas audinys skirtas takams. Linas, vilna


Dvinytas audinys su pakaišymo technikos raštais


Dvinytas audinys su pakaišymo technikos spalvotais raštais


Keturnyto audinio pavyzdys su paliktais kutais. Metmenys – linas, ataudai – medvilnė


Keturnytas rankšluostis. Linas, medvilnė

Projekto rėmėjas- Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija
Projekt zrealizowano dzięki dotacji Ministerstwa Kultury i Dziedzictwa Narodowego