Grupės priešistorė siekia steigiamąjį Draugijos suvažiavimą (1989), kai buvo pasirinktas etninės kultūros gaivinimas ir propagavimas kaip viena iš pagrindinių Draugijos veiklos krypčių. Tuo tikslu po suvažiavimo buvo įkurta Etninės kultūros propagavimo komisija (vad. Kazimieras Kalibatas).
Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo Draugijos nariai pasistengė, kad būtų įsteigti etninės kultūros centrai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Rokiškyje, Pakruojyje, Kelmėje, Mažeikiuose, Kupiškyje ir kitur, kad būtų praplėstas Etninės kultūros skyrius Lietuvos liaudies kultūros centre.
Inicijavus Draugijos nariams, Lietuva 1991 m. įstojo į tarptautinę folkloro organizaciją CIOFF (International Council of Organizations of Folklore Festivals and Folk Art), o 1992 m. įsikūrė CIOFF‘o Lietuvos nacionalinė sekcija (prezidente išrinkta Aldona Ragevičienė). Po kelių metų šios sekcijos veikla užgeso, tačiau 2004 m. Draugijos narių iniciatyva Lietuvos narystė tarptautinėje CIOFF organizacijoje buvo atgaivinta, Draugija tapo viena iš Lietuvos CIOFF asociacijos steigėjų.
Per Draugijos IV suvažiavimą (1999) buvo įkurtas Klubų skyrius (vad. Nijolė Balčiūnienė) ir Ansamblių skyrius (vad. Evaldas Vyčinas). Šie skyriai per Draugijos VI suvažiavimą (2005) buvo apjungti į bendrą Klubų ir ansamblių grupę (vadove patvirtinta Nijolė Balčiūnienė). Daugiausia grupė nuveikė klubinės veiklos srityje, ypač populiarinant tradicinius šokius:
· 2000 m. vasaros pradžioje Klubų skyrius surengė gegužinių ciklą prie Verkių rūmų.
· Nuo 2002 m. rugsėjo mėn. D. Urbanavičienės iniciatyva Vilniuje buvo pradėti Tradicinių šokių klubo renginiai, vykstantys pastoviai iki šiol kiekvieną savaitę. Iš pradžių klubo renginiai buvo rengiami kavinėse ir buvusiame „Pergalės” kino teatre, o nuo 2004 m. vyksta restorano ant Tauro kalno buvusiuose Profsąjungos rūmuose, šiltuoju sezonu – Vilniaus mokytojų namų kieme arba S.Moniuškos skvere.
Nuo 2004 m. kasmet vis skirtingoje vietoje Draugija rengia tarptautines tradicinių šokių vasaros stovyklas:
· I stovykla vyko 2004 m. birželio 22-26 d. Labanoro girioje prie Kertuojo ežero;
· II stovykla vyko 2004 m. birželio 28 d. – liepos 2 d. Lenkijoje netoli Punsko prie Seivų ežero (bendradarbiaujant su Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija);
· III stovykla vyko 2006 m. rugpjūčio 2–6 d. Simne;
· IV stovykla vyko 2007 m. rugpjūčio 1-5 d. Molėtų r. prie Etnokosmologijos centro;
· V stovykla vyko 2008 m. liepos 30 d. – rugpjūčio 3 d. Budraičiuose prie Tytuvėnų;
· VI stovykla vyko 2009 m. rugpjūčio 5–9 d. – prie Siesikų dvaro Ukmergės r.;
· VII stovykla vyko 2010 m. rugpjūčio 3–7 d. Lapainios kaime Kaišiadorių r.;
· VIII stovykla vyko 2011 m. rugpjūčio 2–6 d. Čiobiškyje Širvintų r.;
· IX stovykla vyko 2012 m. liepos 31 d. – rugpjūčio 4 d. Paluknyje Trakų r.;
· X stovykla vyko 2013 m. liepos 30 d. – rugpjūčio 3 d. Ločerų kaime Biržų r.
Draugijos iniciatyvos dėka, tradicinių šokių klubų idėja plinta po visą Lietuvą: savarankiški šokių klubai susikūrė Klaipėdoje, Kaune, Varėnoje, bandyta kurti Panevėžyje ir kituose miestuose. Draugijos įkurtas Tradicinių šokių klubas bendradarbiauja ne tik su tokio pobūdžio klubais Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu – su šokių klubais Estijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, užmegzti ryšiai su Lenkijos, Vengrijos, Norvegijos, Švedijos, Airijos šokių klubais.
Nuo 2006 m. rugsėjo mėn. Draugija pradėjo vykdyti Vilniaus ragų ir daudyčių klubo tęstinę programą (vad. Arvydas Kirda). Vadovaujant liaudies meistrui Albertui Martinaičiui, Šiauliuose vyko ragų bei daudyčių komplektų gamybos mokymai, buvo pagaminti penkių medinių ragų bei dviejų daudyčių rinkiniai. 2007 m. sausio 25 d. Vilniaus katedros aikštėje įvyko pirmasis viešas Vilniaus ragų ir daudyčių pūtėjų klubo pasirodymas pažymint pirmąjį Vilniaus miesto paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose. Klubas dalyvavo IX tarptautinės eksperimentinės archeologijos festivalyje „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ (2007), tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ sutartinių vakare (2008). Negaunant finansavimo, šiuo metu Vilniaus ragų ir daudyčių klubo veikla yra pristabdyta.
Grupės pirmininkės Nijolės Balčiūnienės iniciatyva, Draugija nuo 2008 m. Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose rengia įvairias tradicines kalendorines šventes (Pavasario lygiadienį, Rasos šventę, Vėlinių ir advento-Kalėdų renginius), taip pat Baltų vienybės dienos paminėjimą prie Lizdeikos aukuro. N. Balčiūnienė aktyviai prisideda organizuojant etnokultūrinius renginius ir Lenkijos Punsko krašte.
Prie Klubų, ansamblių ir švenčių grupės veiklos taip pat priskirtina Draugijos vardu gaunama parama įvairių Vilniaus folkloro ansamblių (pvz., „Griežikai“, „Visi“, „Trys keturiose“ ir kt.) veiklai: dalyvavimui tarptautiniuose festivaliuose, albumų leidybai, programų parengimui ir t. t.
TRADICINIŲ AMATŲ IR TAUTODAILĖS GRUPĖ
Tradicinių amatų ir tautodailės grupės veikla prasidėjo nuo IV Draugijos suvažiavimo (1999 m.), kai buvo įkurtas Amatų ir verslo skyrius (vad. Vaclovas Mikailionis). Jo nariai 2001 m. gegužės 12 d. Vilniuje UAB „Aulė” patalpose surengė teorinę-praktinę konferenciją Tradiciniai amatai ir verslai šiandien. Per neeilinį VI Draugijos suvažiavimą skyrius buvo pervadintas į Tradicinių amatų grupę (vad. Kęstutis Jaskelevičius).
Svarbiausias šios grupės nuveiktas darbas – Tautinio paveldo produktų įstatymo inicijavimas. Siekiant įtvirtinti tradicinių amatų valstybinę globą, Draugija sukūrė LR įstatymo dėl tautinio paveldo produktų išsaugojimo ir gamybos skatinimo koncepciją, kurią 2005 m. vasario 2 d. pateikė LR Seimo Kaimo reikalų komitetui (koncepcijos parengimo iniciatorius – doc. dr. Kęstutis Jaskelevičius, buvęs Seimo narys). Seimo nariai atsižvelgė į koncepcijos autorių siūlymą sukurti tam skirtą įstatymą ir sudarė jo rengimo darbo grupę, į kurią buvo įtraukti Draugijos nariai – pirmininkė Dalia Urbanavičienė, nariai Kęstutis Jaskelevičius, Jonas Rudzinskas, Birutė Imbrasienė, Antanas Šakinis. Gavus Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos užsakymą, Draugija 2005 m. liepos–gruodžio mėn. koordinavo tyrimo „Tradicinių amatų ir verslų paplitimo bei jų skatinimui būtinų priemonių sistemos nustatymas“ vykdymą (tyrimas atliktas bendradarbiaujant su Lietuvos tautodailininkų sąjunga, Kulinarijos paveldo fondu, Rumšiškių muziejaus dvaro akademija, D. ir Z. Kalesinskų aukštesniąja liaudies amatų mokykla, Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriumi). 2006 m. pradžioje šio tyrimo išvados buvo aptartos seminaruose, surengtuose LR Ūkio ministerijoje ir Žemės ūkio rūmuose.
Tyrimo rezultatais buvo pasinaudota ne tik rengiant Tautinio paveldo produktų įstatymą, kuris buvo priimtas 2007 m., bet ir jį įgyvendinant (pavyzdžiui, sudarant Tautinio paveldo produktų klasifikatorių). Šis įstatymas užtikrina tautinio paveldo produktų valstybinę apsaugą, įgalina išsaugoti ir skleisti sukauptą tradicinių amatų patirtį, suteikus jai šiuolaikinio reikšmingumo, teikti valstybės pagalbą ir sudaryti tradiciniams amatininkams palankias sąlygas kurti tautinio paveldo produktus, juos realizuoti ir populiarinti. Šiandien jau galima kalbėti apie Tautinio paveldo produktų įstatymo sukūrimo paskatintus teigiamus pokyčius. Vienas iš jų – ir patys amatininkai, ir visuomenė į tautinį paveldą ėmė žvelgti su didesniu dėmesiu ir pagarba. Šiandien sertifikuota ir pripažinta tautinio paveldo produktais daugiau kaip 1600 gaminių, kuriuos gamina daugiau kaip 500 tradicinių amatininkų. Valstybei remiant, visoje Lietuvoje kuriami tradicinių amatų centrai, per kuriuose galima lengvai pasiekti tradicinius amatininkus ir jų kuriamą produkciją, sudaromos sąlygos mokytis tradicinių amatų.
Sritys, į kurias krypsta Draugijos Tradicinių amatų ir tautodailės grupės narių dėmesys šiandien – valstybės kultūros politika, amatininkų ir tautodailininkų autorinės teisės, Europos Sąjungos fondai, Europos regionų politika, meno kūrėjų statusas. Visus, kam rūpi šie ir kiti panašūs klausimai, kviečiame jungtis į Draugijos Tradicinių amatų ir tautodailės grupę.
